Žmonės einantys dvasiniu keliu, saviugdos keliu labai dažnai ieško mokytojo / -jų, nes eiti savarankiškai sunku – nežinai į kurią pusę eiti, nežinai kokie metodai, kryptys efektyvios, kurios nelabai. Geriau mokytis iš to, kuris jau yra paėjęs toliau nei tu.


Labai dažnai mokytojas einančiam žmogui atrodo tobulas, atspindi tai ko žmogus negavo iš Mamos ar Tėčio, t.y. atstoja ir Mamą, ir Tėtį, yra sudievinamas.Eidamas kartu su tuo mokytoju žmogus daug išmoksta, pasikeičia, paauga, eina į grupinius ir individualius susitikimus, ima iš jo pavyzdį, džiaugiasi jo draugyste ir bendryste.

Ir vieną dieną pamato, kad jo mokytojas nėra tobulas – pasielgia jam netikėtai – pvz. užsisako kepsnį, užsirūko pypkę ar atsigeria alaus ar vienam kitam mokiniui uždraudžia ateiti į praktikas, pakeičia gyvenimo partnerį ar pasielgia dar kitaip, kaip tam žmogui atrodo nepriimtinai.
Ir tuomet visas apie mokytoją susikurtas vaizdas, uždėta ant jo kaukė bliūkšta, žmogus nusivilia, netgi nusisuka, pradeda jį vertinti, teisti, net smerkti, nesuvokdamas giluminių priežasčių, kodėl tas mokytojas taip pasielgė, žiūrėdamas į jį iš savo sąmonės lygmens. Ima jo šalintis, išeina iš visų užsiėmimų ir konsultacijų su juo.Taip žmogus nubraukia visą savo patirtį su juo ir paneigia visa ką gero gavo eidamas kartu su tuo mokytoju.

Mokytojas – visų pirma yra toks pats žmogus kaip ir bet kuris tobulėjantis žmogus ir savo gyvenime sprendžia savo užduotis, kurios dažnai nesuvokiamos mokiniui.
Mokytojas – visų pirma Žmogus! Ne Dievas!

Mes visi turime dieviškąją dalį – savo sielą, dievišką išmintį ir besąlyginę meilę, tačiau ji pas daugelį žmonių yra uždaryta, blokuota, traumuota. Ir tokių blokų, traumų, reakcijų turi netgi mokytojai. Taip – jis daugiau jų prasisprendęs nei mokinys ir gerokai daugiau klydęs ir patyręs kol tapo mokytoju.

Žmogus tobulėdamas galvoja, kad mokytojas turi būti dieviškas, šventas, elgtis atitinkamai ir priima tik šviesiąją jo pusę. Atitinkamai galvoja ir apie save – nori būti “baltas ir pūkuotas”, pamiršti savo tamsiąją pusę, kuri anksčiau ar vėliau duoda apie save žinoti.
Priimdami tik šviesiąją pusę (balta žuvytė – Yang energija), užsidarome nuo tamsiosios pusės (juoda žuvytė – Yin energija), kuri tuo pačiu turi ir daug gerų kokybių ir vibracijų. Nei viena energija / kokybė nėra pati savaime nei gera, nei bloga, tik mes savo vertinimu, teisimu, jos panaudojimu geram arba blogam tikslui padarome gera arba bloga.
Užsidarę nuo vienokių ar kitokių kokybių / energijų / vibracijų, mes negalime būti pilni ir harmoningi, nes visos kokybės papildo viena kitą, taip kaip Yin / Yang žuvytės visada vaizduojamos kartu, suformuoja visumą, darną ir harmoniją.

Mūsų reakcija į mokytojo elgesį atspindi tik mūsų pačių neišspręstus vidinius klausimus, traumas, reakcijas. Todėl neteiskime ir nevertinkime jokių žmonių, ne tik mokytojų, geriau paklauskime savęs – kodėl aš taip reaguoju, ką turiu pamatyti ir išspręsti savyje?

Žmogus atsidaręs širdį, mokytojas, dažnai elgiasi specialiai arba intuityviai taip kaip iš jo nesitikima, kad tai išprovokuotų iškilti žmogaus giluminiams sluoksniams. Elgiasi kaip tobulas veidrodis, atspindintis ką turime patys savyje.
Geri mokytojai nėra patogūs mokytojai, nes parodyti skaudžią tiesą, žmogaus kančios gelmę – skausminga, bet būtina patirtis mokinio augimui.

Jei jau žmogus nusprendė pasitraukti – tegu išeina su dėkingumu už tai, ką gero gavo, be pykčio, be blogos karmos kūrimo sau – nes ją reikės anksčiau ar vėliau atidirbti.

Blogas žodis, mintis, veiksmas apie bet kurį žmogų kuria neigiamą karmą, o kuo aukštesnės energetikos žmogus taip elgiasi ir apie kuo labiau išsivysčiusį mokytoją – tuo didesnė karma kuriasi.
Su didele energija ateina ir didelė atsakomybė.

Išminties ir atjautos jūsų kelyje! 🙏

Valdas Bauža