Visada smagu prisiminti vasarą, o ypač kai vyksta didžiulės transformacijos viduje.

Vasarą vykusio retryto akimirkos:

Didelis AČIŪ retryto dalyvei Agnei už atsiliepimą:

“Laba diena, Valdai! Štai ir mano atsiliepimas apie konsteliacijas – tiek individualias, tiek vykusias bendraminčių grupėje.Gal pradėsiu nuo individualios, kuri mane iš karto „nokautavo“ ir nepaliko jokių abejonių tiek šio metodo gilumu, tiek efektyvumu, tiek Tavo paties meistriškumu. Tiesiog pati daug metų individualiai užsiiminėju tam tikrom meditacijom, esu mačiusi savo ne vieną praėjusį gyvenimą ( su daug peripetijų, išgyvenimų, su keisčiausiais siužetais ir patirtimis, kurių net ir norint nesufantazuosi ). Tačiau apie tai beveik niekam nepasakojau, tik porai labai artimų žmonių, kurie buvo pajėgūs tai priimti ir suprasti. Ir štai, kai prasidėjus individualiai konsteliacijai, Tu, žmogus, kuris pažįsta mane kokį pusvalandį, ima pasakoti TĄ PATĮ, ką aš pati esu mačiusi tik vidiniu regėjimu ir jau gana seniai, tikrai suima šiurpas. Ir pasitikėjimas. Tiek pačiu Meistru, tiek ir savu gebėjimu gauti tą sakralią informaciją apie giliausias sielos patirtis. Tiek, kad pati nemokėjau su ta informacija elgtis, nežinojau, ką su tuo daryti. O Tu viską paaiškinai, parodei kelią kaip su tuo dirbti, padėjai suprasti, kiek galima nuveikti dėl savęs ir kitų energetiškai, išsilaisvinant iš šimtamečių blokų. Taip, tai darbas ne vien su informacija, bet ir su energijom. Būtent todėl paskui tampa taip lengva. Atrodo, kad kažkas išvalo tavo vidinius namus, išneša seną šlamštą, parodo, kaip viduje gali būti lengva, šviesu ir erdvu. Ir paskui tik paties žmogaus atsakomybė – ar jis savo namuose kaups naujas šiukšles ir lauks išgelbėtojo iš šalies, ar pats ims rūpintis kasdiene priežiūra ir nebeapsileis.Dar didžiulis atradimas, kad konsteliacijos pabaigoje Tavo pagalba imi suvokti savo Tikrąjį Aš. Man ši būsena atvėrė tai, ką reiškia jaustis „normaliai“: kai galva šviesi ir skaidri, širdis – lengva, o kojos tvirtai remiasi į Žemę. Nekalbant apie tai, kad jauti savyje malonų jėgų anplūdį, visgi niekuo neprimenantį eilinės euforijos, paviršutiniškų emocijų ar neadekvataus apkvaišimo / egzaltacijos. Kai tai patiri, supranti, kad viskas bus gerai, kad daug kas tavo rankose, kad visuomet gali kreiptis tiesiogiai į Visatą, į Šviesos Vandenyną, kad visa tai kiekvienam iš mūsų yra atvira. Juk Visata yra mylinti ir nepaprastai mums dosni. Kaip ir pati Žemė. Tereikia mokytis su ja draugauti, bendradarbiauti, priimti, atsakyti su ta pačia meile ir dėkingumu. Ir pasitikėti.Grupiniame retrite išgyvenimai buvo dar stipresni ir gilesni, nes kelias dienas visi dirbome dar intensyviau. Atsivėrė dar didesni blokai. Netikėtai gavau atsakymus į slapčiausius klausimus apie savo likimą. Man tai buvo visiškas kosmosas. Beje, atliekant kai kurias meditacijas nudžiugau supratusi, kad jau visgi visiškai esu išrišusi santykius su tėvais, jaučiu jiems lengvą neutralitetą ( nors realybėje santykiai buvo ypatingai komplikuoti, smurtiniai ). Ir dar, tas stebuklingas sinchronizacijos fenomenas. Tarkim, mūsų bendroje laisvųjų judesių meditacijoje pamačiau eilę savo gyvenimų, kai buvau baudžiama už savo tiesą ir intelektą. Mane naikino ir naikino, įrodinėjau teisumą iki užspringimo, gyniausi ir kovojau, tačiau viskas baigdavosi žiauriai, o aš prarasdavau tikėjimą savo jėgomis ir gyvenimo prasmingumu. Tai buvo begalinio nusivylimo savimi, pasauliu, likimu, Dievu istorija. O kai baigėsi bendra meditacija, Tavo pirmi žodžiai mums buvo : niekada nepraraskite tikėjimo. Sinchronas )))Dirbant mums grupėje, ypač retritui besibaigiant, ėmė ryškėti pojūtis, kaip tampriai vieni su kitais esame susiję. Kaip stipriai viens kitą veikiame, įtakojame. Kaip persipina mūsų patirtys, istorijos. Kadangi, po tiek praktikų, širdis buvo visiškai lengva ir atvira, jaučiau tą nuostabų jausmą : esi laimingas, kai ir kitiems gerai, kai ir kiti laimingi. Tau lengva, kai ir kitiems lengva…Po retrito grįžau namo su visiška ramybe sieloje. Aš ja nepasižymiu. Manyje vis kirba kokia nors baimė ar nuoskauda, ar liūdesys, ar nusivylimas. O dabar buvo ramu ramu … Ir daug tos tylios, tvirtos, niekur neskubančios meilės. Gera draugė, pabendravusi su manimi po retrito, pasakė : „Pagaliau tu grįžai namo.“ O mano vyras, pajutęs tokią būseną, pats užsimanė sudalyvaut Tavo individualioj konsteliacijoj. Iš jos grįžo ant sparnų. Vien geriausi atsiliepimai, pagarba Tavo darbui.Ir įdomu tai, kad po retrito ta ramybė išliko labai ilgam. Tik naktimis vis dar aktyviai „dirbau“ su mūsų grupe, dar ilgai energetiškai vieni su kitais sąveikavom. Matyt, sielos įsiaudrino ))) Nes užsukome galingus procesus. Tik jau trečią savaitę viskas ėmė grįžti į įprastines vėžes, jau imuosi meditacijų, kurių išmokei. Ir žinau, kad nebenoriu grįžti atgal. Nebenoriu gyvent, kaip gyvenau. Nebenoriu jaustis, kaip anksčiau. Man labai patiko pažintis su Tikruoju Aš, jausti laisvę, ramybę, vidinę jėgą, Šviesą savyje. Pernai turėjau nelengvą laikotarpį, kai tiesiog verkiau ir sau kalbėjau iš bejėgiškumo, kad pasiilgau Šviesos, kad jos nebeliko manyje. Pradėjau jos šauktis. Ir, kai su visa grupe mes vien apie tai kalbėjome retrite, kai vis meditacijos metu panirdavome į Šviesos Vandenyną, supratau, jog mano prašymas išgirstas. Visata atsiuntė Mokytoją, kuris vėl grąžino ten, kur turiu būti ir dar krūvą bendraminčių, su kuriais vienija tas pats tikslas. Tai – dovana. Tai – stebuklas. Prašiau ir buvo duota. Beldžiausi ir durys atsidarė. Esu laiminga.Tikrai dar atvyksiu į grupinius retritus, tikrai dar norėsiu padirbėti, kad ilgam užfiksuočiau tas Tikrojo Aš būsenas kaip konstantą.Iš visos širdies dėkoju Tau! Ačiū, už tai, ką darai. Ačiū už drąsą ir valią dirbti tokį neeilinį darbą mūsų konservatyvioj šaly. Ačiū už tai, kad skleidi Šviesą ir tikėjimą. Ačiū, kad padedi jautrumą paversti jėga ir stiprybe, o nusivylimus – meile.Žemai lenkiuosi Mokytojui Tavyje!Su meile, pagarba ir šilčiausiais linkėjimais Tavo nuostabiai šeimai!”